literatūros žurnalas

Vladas Braziūnas. Šešios giesmės Pranciškaus šešiakojei

2022 m. Nr. 12

Iljai Lemeškinui, smalsybės kurstytojui,
500-aisiais Pranciškaus Skorinos
„Mažosios kelionių knygelės“ metais

 


1. patriarcho musca depicta

valanda apleistoji rasos
vakare kaip Golgotos rūsiuos
kaip kare tarp Maskvos ir Rusios

kaip šešiolikto amžiaus kare
šuoliais, priepuoliais, kol pragare
ji Atėnė, o gal Venera

karo meilės dievaitė globos
jos nėra, ji užtat nepabos
ji iš kraujo rasos ir kalbos

ji kariauja – kada karaliaus?
ji iš kapo? kanapių alaus?
atpažinsi iš kvapo gailaus

kad nėra, kad jos bijo kvaili
bus ji mirusiam aktuali
jos tarpuvartėj šauktis gali

ji be garso ant kulkos atskris
pasikars jos kuklus juokdarys
išsiverks, išsibars, išsiris

iš kiaušinio visai jau kitoks
atitoks, bus nežinomas toks
koks ir buvo iš pat pabaigos

 


2. patriarcho atkutusi musė

tada ateina metas spėt į kreivą tiesą
kareivos persirengia stiuardesėm
ir eina susitikt su patriarchu
ir tik viena išeina apsiverkus

matyt, iš laimės, kad kol kas gyva
visa gyva, ir kojos, ir galva
nepaaukojo, išropot pavyko
iš rojaus patriarcho apgaviko

o gal jis vėlei sumanys pažaist
skutaisi gal ne veltui ir dažeis
gal nebeprakaituosi kaip lig tol
o gal po to, o gal ir anaiptol

 


3. patriarcho apkeršusi musė

visuose darbuose jo šešėlis brenda į kraują
apkasuos jo kariai nepalaidoti laukia amnestijos
krenta karo žirgai, vadeliojami bestijos
pluša pragaro šunes, kol angelui sparną nurauja

čia visi išsigandę ir viskas čia tik propaganda
nieks nė nebesistengia tiesos bent pro plyšį išvysti
plyšta kiauras, užlopytas žydi ir žadą praranda, ir vysta
pašaukimas už giltinę dirbti jam šventas, jis jo nepraranda

parklupdytas į kertę ant žirnių jis inkščia ir šaukiasi keršto
neršia vėl samdiniais ir šauktiniais visais pašautiniais
leidžia juos pasroviui ligi aukštojo pylimo krašto

tvenkia šventąją upę, jais kamšo patrankų vamzdžius
bet sutrenkia perkūnais dangus ir pratrykšta šaltiniais
susilieja abu, viršutinis ir apatinis, taip ir bus ligi rankos nudžius

 


4. laisva akyla nešventoji

musė demonė, musė kasdienė ir musė
amžinai vienadienė, padienė, bet jeigu suklusi
gal išgirsi, ką vapa jos plačios pavargusios lūpos
ant Skorinos portreto taip drąsiai vargdienei pritūpus

kaip ji staipos, kaip galvą pakraipo ant rankraščio aklo
kaip tos keistos rusėniškos raidės nebaisios, neveržiančios kaklo
kaip ilgėja tų raidžių eilutės, kaip darosi jos begalinės
kaip per amžius platėja, kaip vaidijas, skaidos tėvynės nepasidalinę

visko mačiusi musė, lavonmusė, mėsmusė stebis
kaip tie žmonės raštingi iš rašto išeina į stepę
kaip sudegina stepę, kaip duoną joje susprogdina

bando žodį ir kąsnį ištraukt iš burnos paskutinį
stebi musė ir stebis, kukliai pranciškoniškai liūdi
…bet jau regi, kaip Vilniun iš Prahos atkyla Pranciškaus eilutė

 


5. lemties musele, Kíteron plaukte!

greičiau, greičiau išplaukime, – kviečiau
tame išplaukime
su priegiesme kimia
lydėjo viltys nuo širdies piečiau

apsalo salos, ypač ta žydra
sulaukusi baikščių
nelaukiamų svečių
tarp jų ir tu, it laumė netikra

pilna-, plačia-, atlapa-krūtė, bet
kaukėtame sapne
apklėtusi mane
virpėti nesupratus ar drebėt

iš to plaukimo kaukių ir spalvų
iš burių užburtų
kur tuščia ir kurtu
tu spalvingiausia iš visų palvų

rėplioji išsiskėtus vilnimi
žaliam akių dugne
atspindinčiam mane
mirtingi mes, laisvi ir laikini

 


6. karališkojo sodininko amžina bičiulė

toje šaly aplink jo galvą spiečias žiedmusės
ji kvepia Prahos sodais ir medum, ji žaidžia
iš musės išviliojusi mėnulį
negimusi, bet jau senolio veidu
tenai, kur išraustų kapų paminklai rūstūs
už mus tebesimeldžia, vis namus
sapnuojančius, sapnuojamus namų

toje galvoj silpniau, kaskart silpniau pasauliai zvimbia
lyg musgaudžiai seni, aplipę papilvėm dryžuotom
mus apkabina, pila mums pelynų
pilkai nugirdo mus, jau nesamus, tik vėjo
be garso nešamus ir kur pakliuvo sėjamus
pasaulių, amžių plynėn, kur spangus
sapnų, žiedų ir žiedmusių dangus

leidėjo, knygiaus meną, triūsą, knibų ir didingą
ir sodininko pašaukimą, amžiną ir kvapų
regėjus mėsmusė ar žiedmusė, bet musė
nutūpus šventraščio kamputy skeryčiojas
kažką mums sako, vapa, bet ne mūsų
pasaulio lūpom, mums nepažiniom
tiktai jaučiu, kad lūpom amžinom

Vladas Braziūnas. Laikas yra arti

2024 m. Nr. 4 / Vaiko teisybėj aitrokai kvepia senojoj seklyčioj džiūt paskleisti apyniai, gal ir pelynai, blausiai pašvytuliuojantys ten, saulei niekaip nebaigiant vis leistis.

Ramūnas Čičelis. Poezija kaip kvėpavimas

2023 m. Nr. 3 / Vladas Braziūnas. Laiko pralandos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 256 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Hermanis Marģers Majevskis. Atsisveikinimas su upe

2022 m. Nr. 11 / Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas / Hermanis Margeris Majevskis (1951–2001) – brandus ir savitas latvių poetas, o meilės ir šeimos ryšiais dar glaudžiai susijęs ir su mūsų poezija, kultūra, apskritai su Lietuva;

Vladas Braziūnas. Europieti, prie dangaus prikniedytas…

2022 m. Nr. 8–9 / In memoriam Knuts Skujenieks (1936 09 05–2022 07 25) / Vakar iš Rygos parvažiavom atsisveikinę su Knutu. Pilni graudulio ir gerumo. Kaip ir Knuto eilutės, jauno balso ten, prie karsto, jautriai išdainuotos: aš pilnas, išsipildęs…

Vladas Braziūnas. Tylos lava išeina iš krantų

2022 m. Nr. 2 / laivas svyra ir vos tik nevirsta ant šono
nors jau mažinu greitį ir garo variklį išjungiu
laivas svyra vis tiek, deny tiršta naujų kapitonų
išdidybe vis niekaip nebaigiančių persirgti jungų

Pēters Brūveris. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 11 / Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas / Pėteras Brūveris (1957–2011) – vienas iš pajėgiausių ir originaliausių latvių poetų, išleidęs dešimtį eilėraščių rinkinių, džiugiai rašęs ir eilėraščius vaikams, ir žodžius muzikos kūriniams.

Vladas Braziūnas. Raudonos dagilių kaukės

2020 m. Nr. 12 / apraudant jubiliejus
šermenyse paknapsant
kapinėles pakapstant
pildantis nuobodybei
pačiai sau pamokslaujančiai

Vladas Braziūnas. Benamis miestas

2019 m. Nr. 12 / nevesk ing pagundymą, Vilniaus
įžulnią dzūkišką šviesą
kalvelėm puriom nusidriekiančią
plėšk man iš akių: ji vylius

Vladas Braziūnas. Gyvoji ir negyvoji

2018 m. Nr. 7 / galiu įsigaut į lėktuvą Siningo oro uoste (šeimininkai pamiršo bilietus) galiu padaryti, kad nusivylusi nusišypsotų kalnus galiu apsodyti sodais galiu būt rapsodas, Dievo apdovanotas ir mylimas laukti galiu…

ŠIMTMEČIO ANKETA: Vladas Braziūnas, Jurgita Jasponytė

2018 m. Nr. 4 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą

Verstinė poezija: dingusi ar vėl atrandama?

2017 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo Kornelijus Platelis, Vladas Braziūnas, Marius Burokas, LRS leidyklos vyr. redaktorius, vertėjas Saulius Repečka, „Metų“ publicistikos skyriaus redaktorius Gediminas Kajėnas

Vladas Braziūnas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 3 / sklidinom provėžom. gyslos tampyta: akmenys, molis smėlio šiū́pelis, žvyro lópeta senasis adyta, siūta ir lopyta rogių šliū́žėm, ratlankių šuoliais ša! prie jo kapo kas pasodytų ben tują šlãjos porinės